Džeinė Bolein, Pontefrakto pilis, 1541 m. rugpjūtis
Du jauni vyrai ir pustuzinis kitų, turinčių svarų pagrindą tikėti, jog yra karalienės favoritai, kasdien sukiojasi apie ją, o rūmuose tvyro įtampa kaip viešnamyje prieš peštynes. Karalienė, patenkinta dėmesiu, kurio sulaukia kiekviename kampe, per kiekvieną medžioklę, pusryčius ar vaidinimą, yra tarsi iki vėlumos užsibuvęs vaikas — dega iš susijaudinimo. Iš vienos pusės ji turi Tomą Kulpeperį, kuris padeda nulipti nuo žirgo, kuris kartu su ja šoka ar šnibžda į ausį, kai ji lošia kortomis, kuris pirmas sutinka ją ryte ir paskutinis palieka jos kambarį naktį. Iš kitos pusės — laukti jos įsakymų paskirtas jaunasis Derehamas, visuomet lūkuriuojantis dešinėje su nedideliu rašymo staliuku, lyg Katerina kam nors kada nors būtų diktavusi laišką. Jis nuolat su ja kuždasi, lenda su patarimais, dalyvauja ten, kur nederėtų. O kiek dar kitų? Tuzinas? Dvi dešimtys? Net apie kaprizingąją Aną Bolein nesisukiojo tiek jaunų vyrų, kaip šunų apie mėsininko duris. Be to, Ana, nors ir flirtuodavo, niekada nedavė pagrindo manyti, jog už šypseną gali padaryti malonę, nebuvo mergina, kurią galima nupirkti daina, eilėmis, gražiu žodžiu. Visi rūmai ima suprasti, kad karalienės džiaugsmas, suteikiantis karaliui tiek laimės, nėra vien tik savo vyrą dievinančios nekaltos merginos džiaugsmas. Tai nuolatinio vyrų dėmesio alkstantis koketavimas.
Žinoma, kad tai bėda, skandalas. Vienas iš vyresnių dvariškių kartą pasakė Derehamui, kad jis turėtų kilti nuo pietų stalo ir eiti sau, nes nepriklauso karalienės tarybai, susirinkusiai prie vyno taurės. Tas karštakošis Derehamas atšovė, kad jis patarinėjęs karalienei gerokai anksčiau nei mes, likusieji, ją pažįstame, ir pažinos ją dar ilgai tada, kai būsime išmesti. Ko norėti — kilo triukšmas. Baisu, kad tai gali pasiekti karaliaus ausis. Taigi Derehamas kviečiamas į karalienės kambarius. Ji priima jaunuolį man stovint greta.
— Negaliu leisti, kad rūmuose keltumėte man rūpesčių, — ryžtingai taria ji.
Derehamas nusilenkia, bet žvilgsnis kupinas pasitikėjimo savimi.
— Nenorėjau sukelti jums jokių rūpesčių, aš jūsų — širdimi ir siela.
— Labai gerai, kad sutinkate, — suirzusi tęsia karalienė, — bet aš nenoriu, kad žmonės klausinėtų manęs, kas tokia buvau jums, o jūs — man.
— Mes mylėjome vienas kitą, — spiriasi Francis.
— Šito negalima minėti, — įsiterpiu. — Katerina yra karalienė. Ankstesnį jos gyvenimą reikia ištrinti.
Vaikinas žiūri į ją, į mane nekreipdamas dėmesio.
— Aš jo niekada neištrinsiu.
— Viskas baigta, — griežtai sako Katerina, ir aš ja didžiuojuosi. — Neleisiu skleisti paskalų apie praeitį, Franci. Negaliu leisti, kad žmonės apie mane liežuvautų. Man teks išsiųsti jus, jeigu nesugebėsite patylėti.
Kiek patylėjęs Derehamas tyliai taria:
— Mes susituokėme prieš Dievą. Šito negalite paneigti.
Karalienė mosteli ranka.
— Nežinau, — bejėgiškai atsako. — Šiaip ar taip, viskas baigta. Jūs galite likti rūmuose, jeigu apie tai nekalbėsite. Juk taip, ledi Ročford?
— Ar sugebėsite prikąsti liežuvį? — klausiu. — Negalvokite, kad šitas reikalavimas yra šiaip sau. Galėsite likti su sąlyga, kad prikąsite liežuvį. Pagyrūnui su rūmais teks atsisveikinti.
Francis šaltai pažvelgia į mane. Mūsų santykių maloniais nepavadinsi.
— Aš moku prikąsti liežuvį, — sako jis.